Paieška

Pamokų laikas

1. 8.00 - 8.45
2. 8.55 - 9.40
3. 9.50 - 10.35
4. 10.55 - 11.40
5. 12.00 - 12.45
6. 12.55 - 13.40
7. 13.50 - 14.35
8. 14.45 - 15.30
Lyderių laikas

Per paskutines retorikos pamokas (mokytoja V.Galinskienė) abiturientai pasakojo, į kokią mokyklą ir kokią Šilutę jie norėtų sugrįžti. Jūsų dėmesiui - jų nuomonė. Pristatome D.Apanavičiūtės, D.Šunoko ir G.Alkimavičiūtės, T.Kaminsko, A.Degutytės svarstymus (kalba netaisyta). Bus daugiau.

 

 Šilutė, į kurią norėčiau sugrįžti

Miestai kaip ir žmonės gimsta, sensta ir miršta. Tik miestai gyvena daug ilgiau. Mano gimtajam miestui Šilutei jau tuoj bus 505 metai. Pati Šilutė man reiškia labai daug, čia aš gimiau, tariau savo pirmąjį žodį ir ant Šilutės žemės žengiau savo pirmus žingsnius. Aš augau ir keičiausi kartu su šiuo miestu, bet visada ateina atsisveikinimo laikas, ypač tuomet, kai tau jau 19 ir ateityje nori pasiekti daugiau, tau tenka išvykti studijuoti.  Nežinau, kur mane nuneš likimas, bet tikrai žinau, kad į Šilutę grįšiu dar ne kartą. Šiandieną noriu jums atskleisti savo viziją, į kokią Šilutę aš norėčiau sugrįžti.

Pastatai yra vienas iš svarbiausių miesto bruožų. Kasdien eidami gatve mes matome gyvenamuosius namus, mokymo  įstaigas, parduotuves, bažnyčias ir dar daug kitų pastatų.  Jau dabar mano gimtasis miestas keičiasi, daug kur renovuojami daugiabučiai, atnaujintas Hugo Šojaus dvaras. Grįžusi čia po daugelio metų norėčiau matyti viską taip pat, bet kartu ir kitaip. Noriu, kad visi pastatai išliktų tose pačiose vietose, bet būtų moderniai atnaujinti.  Gana žiūrėti į tuos tarybiniais laikais pastatytus pastatus. Laikas atsinaujinti. Noriu grįžusi matyti visus daugiabučius renovuotus. Patys žmonės turėtų suvokti, kad gyventi tvarkingame, apšiltintame name yra daug geriau ir prisidėti lėšomis už renovaciją. Taip pat noriu matyti parduotuves modernias, pritaikytas 21 amžiaus žmonėms, bet noriu, priėjusi prie evangelikų liuteronų bažnyčios, matyti ją tokią pačią, iki skausmo pažįstamą.  Noriu atpažinti paštą, viešąją biblioteką, Hugo Šojaus dvarą ir bent dalelę savo visų mokyklų, tokių, kokios jos yra dabar. Vadinkite mane sentimentalia, bet kiekvienas turime tokių dalykų, kurie nenorime, kad keistųsi.

Amerikiečių rašytojas, poetas Voltas Vitmenas yra pasakęs: „Didis tas miestas, kuriame gyvena didis žmogus. Tegu jame būna vos kelios sutriušusios lūšnos, vis tiek jis didžiausias pasaulio miestas.“ Tai tik patvirtina mano mintį, kad žmonės yra patys svarbiausi, be jų nebūtų ir miestų. Žinote, ko trūksta mano gimtajai Šilutei? Pozityvių ir veiklių žmonių. Na tiek to, suaugusių neminėsiu, bet jaunimas Šilutėje yra labai pasyvus. Vaikšto gatvėmis burbėdami ir skundžiasi dėl veiklos stokos. Taip pat galiu pabrėžti, kad retas reiškinys yra besišypsantis paauglys. O juk rašytojas Remarkas yra pasakęs: „Gražiausias pasaulio miestas yra tas, kuriame žmogus laimingas.“ Grįžusi po kelių metų noriu matyti veiklų jaunimą - kuriantį, saugantį, veikiantį. Noriu matyti visus šilutiškius su šypsenomis, nustojusius skųstis ir tiesiog laimingus. Prie to turėtų prisidėti ir Šilutės valdžia. Norėčiau Šilutėje matyti daugiau kavinių, kur žmonės po varginančios dienos galėtų atsikvėpti. Puikiai tam tinkanti vieta būtų, pavyzdžiui, kur nors netoli pylimo, ten lankosi daug žmonių, todėl paklausa turėtų būti nemaža.  Noriu matyti  bent mažytį kino teatrą, kuriame visi galėtų pabėgti nuo rutinos. Netoli kultūros namų mes turime sugriuvusį pastatą – buvusią žvejų užeigą. Toje vietoje galėtų būti pastatytas naujas pastatas, kuriame būtų kino teatras. Šilutės verslininkai galėtų pasistengti, nes vietų ir minčių mes turime. Be to, noriu matyti dar daugiau veiklos jaunimui, kad jiems nebetektų vaikščioti pylimu keliolika kartų per dieną ar sėdėti parkelyje tiesiog nieko neveikiant. Daugiau veiklių organizacijų, kurios laikytųsi ilgai, o ne keletą mėnesių. Grįžusi į Šilutę noriu matyti daugiau veiklos žmonėms, kurie dėl jos taptų laimingesni.

Dar viena problema mano mieste yra Šilutės autobusai.  Jeigu jų niekas nepakeis, neturint savo automobilio nebebus įmanoma čia grįžti. Noriu matyti naujus autobusus Šilutės autobusų parke. Nesulūžusius, su sandariais langais ir vienodomis sėdynėmis.  Tai toli nuo realybės, bet pasvajoti juk galima. Taip pat trūksta bent vieno miesto autobuso, jis labai pagelbėtų senyvo amžiaus žmonėms nuvykti iš vieno miesto galo į kitą. Taigi, noriu matyti žmones iš aplinkinių kaimų atvykstančius į Šilutę naujais autobusais.  Ir aš tiesiog svajoju, kad jie galėtų atvažiuoti į įspūdingas Šilutės miesto šventes, kuriose stovi ne tik kelios prekiautojų palapinės, bet ir puikūs atrakcionai vaikams, nuostabūs koncertai,  pasirodymai, žaidimai, pramogos ir linksmybės. To mūsų mieste jau pasigendu eilę metų. Daugiau pavykusių renginių bei koncertų  ir mūsų miestas išsiplės nuo užplūdusių žmonių kiekio.

Aš jums papasakojau, apie kokią Šilutę aš svajoju, bet nepaisant to, keisis ji ar ne, aš čia grįšiu, kad ir po daugelio metų. Ir tikiu, kad matysiu žydinčias obelis "Raudonkepuraitės" darželio kieme, kurios man primins apie prabėgusią vaikystę. Viliuosi, kad dar užuosiu nuostabiąsias magnolijas, žydinčias prie Šilutės savivaldybes, ir dar ne kartą vaikščiosiu takeliais prie Šyšos, nes KIEKVIENAS ŽMOGUS Į GIMTĄJĮ MIESTĄ ATNEŠA SAVO GYVENIMO AKMENĮ.

 Abiturientė Donata Apanavičiūtė

 

Mokykla, į kurią norėčiau sugrįžti (ištrauka)

(...) Taip pat po daugelio metų būtų smagu, kad mokykloje išsaugoti būtų tam tikri dalykai, pavyzdžiui, pirmo aukšto girgždančios grindys. Žinoma, jos pūva, tačiau galima jas nors šiek tiek patvarkyti. Nes atėjus į mokyklą ir išgirdus tuos garsus būtų galima prisiminti, kaip pats bėgdavai iš pamokų ir galvodavai, kad tik niekas neišgirstų, kad nepareitų iš kur nors "socialinė" ir neklaustų, kokių pamokų neturi.

Kitas dalykas, kurį norėčiau pamatyti grįžęs į mokyklą, tai gyvuojančius "Atlajos" šokėjus. Dabar esu tų šokėjų dalis, bet greitai nebebūsiu. Mokykla turi puikią mokytoją, kuri labai visko gerai išmoko - kaip įtempti pėdas ar "laikyti nugarą". Po dabartinės kartos ateis kita karta, po kitos - dar kita karta. Bėgant laikui taip pat pasikeis ir mūsų šokių mokytoja, kuri garsina savo darbais mūsų mokyklą. Ir būtų smagu, kad nauja mokytoja tęstų pradėtą mokytojos darbą ir toliau puoselėtų liaudies šokius. (...)

Abiturientas Domantas Šunokas

Šilutė, į kurią norėtųsi sugrįžti 

Šilutė - mano gimtasis miestas, kuriame gyvenau beveik visą savo gyvenimą. Vieniems Šilutė tai tik nedidelis miestelis Lietuvoje, kitiems tai mažai žinoma vietovė, bet man tai pats gražiausias ir širdžiai mieliausias miestas. Gyvendama čia aš laiminga, saugi bei mylima. Nors esu buvusi ir kituose miestuose, tačiau čia visuomet noriu sugrįžti. Ne veltui sakoma – visur gerai, bet namuose geriausia. Tačiau šiame mieste yra keletas dalykų, kuriuos norėčiau pakeisti ir šiais pakeitimais gerinti savo miesto kokybę.

Kiekvienas miestas turi savo gamtą bei išskirtinį kraštovaizdį. Ne išimtis ir manoji Šilutė. Man atrodo, kad turime neįkainojamą grožį "tiesiai po ranka". Tai didžiausia sala Lietuvoje - Rusnė, pro kurią teka ilgiausia Lietuvoje upė – Nemunas. Rusnė garsėja savo potvyniais pavasarį ir taip pat žinoma kaip skaniausios rūkytos žuvies sostine. Šiame mažame miestelyje galime pamatyti unikalų Uostadvario švyturį bei išskirtinę pastatų architektūrą. Taip pat savo grožiu gali pasigirti ir Kintai, kuriuose galime pamatyti Kuršių marias, pasivaikščioti po Kintų miškus, kuriuos supa pušynai, taip pat šalia yra pusiasalis prie Kuršių marių – Ventės ragas. Čia stovi seniausias iš septynių Lietuvoje esančių švyturių, taip pat čia yra paukščių žiedavimo stotis, įkurta Tado Ivanausko, bei molas, vedantis į Kuršių marias. O kur dar kitos nuostabios vietos - Nemuno delta, Rambyno regioninis parkas bei Švėkšnos miestelyje esantys žymūs objektai. Ir kad visa tai pasiektume, turime keliauti automobiliais, tačiau manau, kad mūsų kraštą tik pagyvintų ir padarytų jį išskirtinį, jei būtų įrengti dviračių takai iki žymių ir lankytinų vietų. Dviračiu galime pasinaudoti kaip smagaus laiko praleidimu, o kadangi Šilutėje nėra dviračių takų minti ilgoms distancijoms, todėl manau, kad tai būtų naudinga ne tik sveikatai, bet ir žmogaus asmeniniam tobulėjimui.

Kiekvienas šilutiškis žino, jog atėjus šiltam pavasariui norisi išeiti į lauką ir pasidžiaugti vis dažnesniais saulės spinduliais ar pradžiuginti akis atgyjančia ir žaliuojančia gamta. Tačiau čia slypi nedidelė problema - vietų pasivaikščiojimams yra labai mažai. Kodėl gi neįrengus didelio parko Šilutės Žalgirio miške, kuriame būtų patogūs suoliukai, nutiesti dviračių bei pėsčiųjų takeliai, kurie vestų ne tik aplink miškelį, bet ir už jo ribų, pavyzdžiui, iki Šilutės senojo ąžuolo. Nors ši investicija yra gana brangi, tačiau tai būtų vieta kur jaunos šeimos galėtų praleisti popietę gryname ore, taip pat tai būtų naujovė ir vyresnio amžiaus žmonėms, kurie laisvalaikį nori leisti gamtoje, bei jaunimui, kuris nuolatos ieško vietų, kur nueiti, ką pamatyti ar ką nuveikti. Vaikščiodami po parką gerinsime ne tik savo sveikatą, tačiau tai bus ir laisvalaikio praleidimo būdas.

Baigdama noriu pasakyti, jog kad ir kokia Šilutė bus, čia visuomet norėsis sugrįžti. Smagu žinoti, kad žemėje yra vieta, kurią galiu vadinti savo gimtaisiais namais. Tačiau, kad tie namai augtų ir tobulėtų, dėl jų reikia stengtis ir juos tobulinti tiesiant dviračių takus iki nuostabiausių lankytinų Šilutės apylinkės vietų bei kuriant parkus, kuriuose laisvalaikį leistų įvairaus amžiaus žmonės. Kurkime ir tobulinkime savo miestą kartu !

 Abiturientė Gabrielė Alkimavičiūtė

Mokykla, į kurią norėčiau sugrįžti (ištrauka)

(...) Svajoju, kad būtų užbaigta senojo pastato dalies renovacija. Muziejus turėtų būti mokyklos traukos centras, į kurį užsukę buvę mokiniai galėtų prisiminti senus laikus ir pajusti atmosferą, kuri kadaise gyvavo. Taip pat senos nuotraukos galėtų rodyti naujoms kartoms, kaip buvo anksčiau (...)

(...) Esame išskirtiniai, nes turime labai didelį vidinį kiemelį. Čia reikėtų įrengti kuo daugiau poilsio zonų, kur mokiniai galėtų atsipalaiduoti, leisti laiką laisvu nuo pamokų metu. Turiu viziją, jog čia galima būtų įrengti ir vasaros sceną, kur šiltuoju metų laiku galima organizuoti įvairius renginius. Tai būtų mūsų išskirtinis mokyklos akcentas, kuriuo džiaugtųsi visa mokyklos bendruomenė (...)

Abiturientas Tomas Kaminskas

Šilutė, į kurią norėčiau sugrįžti (ištrauka)

(...) Noriu pakalbėti apie poilsiavietę "Beždžionių takas". 2012 metais poilsiavietė buvo renovuota - sutvarkytos pavėsinės, suoliukai, laužavietės, pastatytos vaizdo kameros. Bet ką matome dabar? Begalės šiukšlių. Jeigu norime sumažinti šiukšlių kiekį, reikia pastatyti daugiau konteinerių. Taip aplinka bus švaresnė, o žmonės nemėtys šiukšlių, kur papuola (...)

Abiturientė Agnija Degutytė