Dalijamės mūsų gimnazistų kūryba, kurią jau skaito ir Šilutės bendruomenė.
Kadangi įsivėlė korektūros klaida, Gabijos Urbanavičiūtės eilėraščius skelbiame ir čia.
Mano įkvėpimas
Meilė tavo įkvepia kurti,
Meilė, dėl kurios verta žūti.
Tu priverti mane prabilti negirdėtomis natomis,
Kai visas kūnas užlietas paslaptingomis aistromis.
Kas galėjo pagalvot,
Kad užteks nusišypsot?
Ar likimas čia nekaltas,
Kad sutapo meilės kalbos?
Pagalvojau, kad naktis paguos,
Bet kai mano širdis tavo delnuos –
Visada tik džiaugsmas, neliūdėsiu niekados.
Tik mintis nakties ritmu banguos.
Banguos mintis nakties ritmu,
Įkvėpimas mano – Tu!
Tau gražius žodžius rimuosiu,
Tau užmigus – pabučiuosiu.
Nebijok pasiklysti
Nebijok pasiklysti
Tarp pilkųjų minčių,
Nes jas nudažyti
Gali teptuku.
Nebijoki suklysti
Ar išlieti dažų.
Bet klaidų nekartoki
Vis tų pačių.
Bijok neišdrįsti
Nepasiduoti daugiau,
Nes gali pasiklysti
Ir svajoti mažiau.
Prie jūros kranto
Mes kartu prie jūros kranto,
Susitikę antrą kartą.
Nors visai dar prieš metus,
Nežinojau, kad taip bus.
Tvirtai suspaudus tavo ranką,
Šokinėju per bangas.
Net bijot kažko neverta,
Mintys blogos nesuras manęs.
Pajutau kažką gražaus ir tyro.
Gal tai meilė?
Svajingas lietaus kvapas ore tvyro,
O gal aš sapne?
Liūdėti neverta
Žiūriu pro langą:
Pilka, niūru.
Tas mintis ir tą vaizdą
Į galvą dedu.
Kur dingo grožis?
Ko paukščiai negieda?
Pranykti vis noris,
Kai džiaugsmo nelieka.
Kur dingo tos gėlės?
Kur medžių laja?
Vėjo kliedesiai, kaip vėlės
Mane aplanko nakčia. Ž
Žiūriu pro langą:
Kada baigsis kančia?
Bet liūdėti neverta,
Nes tu juk šalia.
Įvesti
Gabija
Bet jeigu manot, kad ten viskas pakankamai gerai, tada gal tiek to, lai būna taip kaip atspausdino